Vakar atradau vieną žodį- to cope. Žinojau jį jau anksčiau, bet atradau iš naujo. Pamačius vieną gražų užrašą, savo kasdieniuose įkvėpimo ieškojimuose. Jis reiškia galėjimą pakelti, ištverti. Pakelti visiškas nesąmones ir didelius sunkumus. Reiškia ne visišką susidorojimą su visa, kas bloga, bet tik beviltišką lengvo skausmo pripildytą sugebėjimą ištverti, nes kitos išeities nėra. Nes ištverti reikia.O kaip tai susiję su laime? Skaityk
Toks šiek tiek melancholiškas ir nostalgiškas šis žodis. Tačiau ir tikrai gražus. Kodėl? Net nežinau. Ir nežinau kodėl pasirinkau tokį temos pavadinimą. Bet išties, kartais didžiausia nesąmonė, kurią reikia pakelti, esi tu pats. Pavyzdžiui, kai padarai kažką, dėl ko paskui gailiesi- aprėki, supyksti, susinervini, vadovauji. Arba, kai nesielgi taip, kaip norėtum- graužiamas sąžinės tinginiauji, esi blogos nuotaikos be priežasties, todėl net tingi eiti pasidaryti valgyti ir laiką leidi veltui (valgydamas visokias nesąmones). O veltui jo leisti nereiktų, juk jis toks brangus...
Kiekvienas tavo žingsnis, kiekviena minutė, sekundė, kažkam rūpi. Ir kažkas trokšta, iš visos širdies, kad būtum laimingas. Todėl nėra kitos išeities, just to cope with yourself, nes nepasitikėdamas savim, ir savim netikėdamas, negalėsi patirti laimės. Nes neturėsi iš kur jos duoti kitiems. O tik dalijantis ja, ji auga. Tada laimė auga kaip ant mielių. Tikrai. Tad šiandien, jei jautiesi mažas ir menkas, tiesiog sugebėk save pakęsti. (Just cope with yourself, cope, cope!). Ir tuomet, įgavęs naujų jėgų, padaryk tai, ko šiandien iš savęs nesitikėjai. Nustebink save. Kaip? Čia jau tik tau išsiaiškinti.
Ir tuomet, kai šypsena švies tavo veide, nes padarei kažką gero ir sau, ir kitiems, pasirodys Laimė. Tada apkabink ją ir nepaleisk...
Šiandienos nuotraukos:
 |
| Man nepriklauso šių nuotraukų autorinės teisės, čia jos skelbiamos tik tam, kad pasisemtume įkvėpimo. I do not own the rights of these photos, it is for entertainment purposes only. |
______________________________________________________________
Mintis:
______________________________________________________________
Filmas:
"Never Let Me Go"
[tikrai apie begalinį susitaikymą su beviltiška padėtim ir bandymą atrasti laimę ten, kur, rodos, neįmanoma]
_______________________________________________________________
Eilės:
Antanas Drilinga
"Kol"
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
________________________________________________________________
Stilius:
________________________________________________________________
Interjeras:
_______________________________________________________________
Muzika:
________________________________________________________________
Gražiai mielo vakaro Jums!
XOXO
Findemaxa
Vauu... šiandien labai stiprų tekstą parašei, daug minčių sukeliantį, šaunuolė ;H pavyzdžiui man kilo idėja, kad kiekvienas žmogus turėtų tsip stipriai būti ištobulinęs savo vidinį pasaulį, kad tas pasaulis jam būtų viso gyvenimo atrama... Nes dabar, žmonės savo gyvenimą remia pinigais, turtais, draugais, pažystamais, artimaisiais... bėda ta, kad vieną dieną tai gali dingti... Tada žmogus palūžta... Tačiau žmogus, kuris turi gilų,spalvotą, unikalų ir visaip kitaip išvystytą vidinį pasaulį, net tam žmogui absoliučiai viską praradaus išoriniame pasaulyje, jis gali nesustoti, nes jis turi turtą, kurio niekad nepraras... Turtą, kuris yra įdegintas jame pačiame, ir tai visada bus atramos taškas, žemiausia riba iki kurios galima kristi... Na, o savaime aišku kuo ta riba aukščiau, tuo lengvia vėl pakilti...
AtsakytiPanaikintiTikiuosi įmanoma sugro,uliuoti ką parašiau, o jei ne, tai gal šis žodžių kratinėlis paskatins jus pačius pafilosofuoti ;)