Maža Juoda Suknelė [Little Black Dress]

Šiandien mano tema klasikinė. Ir kartu išskirtinė. Nes skirta ne aptarti juodas sukneles, bet jausmus, kuriuos ji sukelia. Kodėl aš ją priskiriu švelnumo kategorijai?  Nes naktis man švelni. O kodėl naktis man švelni? Nes ji apgaubia paslaptim ir maloniai sušildo. Norint susilieti su naktim tereikia apsivilkt mažą juodą suknelę... Vyrams ši suknelė kelia itin išskirtiną žavesį. Juk moteris, apsivilkusi ją spinduliuoja tą nežemišką, paslaptingą nakties grožį. Tad šiandien pažadu apsivilkt mažą juodą suknelę. Ne tam, kad pasijusčiau išskirtinė. Bet tam, kad išskirtiniu pasijaustum Tu. 

Štai kas gali ir jus įkvėpti užsivilkti mažą juodą suknelę:

Nuotraukos:
Moterys:

Vyrai:

Vyrai ir moterys:

Kadangi neatsimenu kur šias nuotraukas radau tai parašysiu taip :nuoraukų teisės priklauso ne man, čia jos skelbiamos tik žmonėms įkvėpti. [I do not own any rights of these photos, it is for entertainment purposes only]

 

__________________________________________________

 Mintys: 

walk me to the car
and you know i wanna ask you to dance right there
in the middle of the parking lot
& i don't know how it gets better than this
you take my hand and drag me head first - fearless
and i don't know why, but with you i'd dance
in a storm in my black dress, fearless

the music was loud and my dress was black.
you said it made my blue eyes stand out,
but, truthfully,
it was you that made me so beautiful.

_______________________________________________

 Eilėraštis

(nežinau kodėl, bet visad jį skaitydama įsivaizduoju moterį juoda suknele):

Algimantas Baltakis 

Mudviejų vakaras

Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.

Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…

Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man - jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu - ne išimtys.

Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.

Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai - mudviejų vakaras.

Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…

1964

____________________________________________________

Filmas:

Pusryčiai pas Tiffani [Breakfast at Tiffany's]
(Klasikinis ir tobulas, kaip ir maža juoda suknelė. Be to, jame išvysite garsiają Chanel juodą suknelę)

______________________________________________________

Stilius:

_____________________________________________________________

Interjeras:

[I do not own any rights of these photos, it is for entertainment purposes only]

_________________________________________________________________

Muzika:

(Ne apie juodas sukneles, bet apie jausmus, kuriuos ji atspindi)

__________________________________________________

Paslaptingo ir magiško vakaro Jums, mielieji.

XOXO

Findemaxa